Naujienos

Įvaikinusių šeimų susitikime – rekordinis dalyvių skaičius

 Beveik du šimtai dalyvių iš visos Lietuvos susirinko į penkioliktąjį įvaikinusių šeimų susitikimą Raudondvario dvare. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba kasmet suburia šeimas vis kitoje šalies vietoje pasidalyti patirtimi, įgyti naujų žinių ir tiesiog pabūti kartu.

„Susitikimų metu vyksta mokymai vaikų raidos, trauminių patirčių įveikimo, savęs pažinimo ir kitomis šeimoms aktualiomis temomis. Vaikai tuo tarpu pramogauja. Bet svarbiausi yra – bendrystė. Šiose šventėse užsimezgusi draugystė lydi šeimas ne vienerius metus“, – kalbėjo Tarnybos vadovė Alina Jakavonienė.

Šįkart įtėvių ir jų mažųjų sambūriui maloniai atvertos ypatinga aura garsėjančio Raudondvario dvaro erdvės. Tiek vaikų juoko ir klegesio dvaras, ko gero, negirdėjo nuo savo pradžių pradžios.

Susitikime dalyvavo daugiau nei 100 tėvelių ir per 80 vaikų nuo kūdikių iki 16-mečių. Didžioji dalis šeimų atvyko pirmą arba antrą kartą, savo mažuosius jie įvaikino neseniai. Buvo ir septintą ar aštuntą kartą susitikime dalyvaujančios šeimos. Viena šeima su jau paaugle dukra nepraleido net 13-os susitikimų.

Aktorė, lektorė Kristina Savickytė šeimoms papasakojo apie kūrybinius ryšio su vaiku mezgimo būdus, spontaniškumo, atvirumo svarbą santykiuose, pasidalijo savo asmenine patirtimi.

Šeimų pamėgta psichologė psichoterapeutė dr. doc. Asta Adler palietė itin jautrias ir svarbias įvaikinusioms šeimoms temas. Psichologė kalbėjo apie prieraišumą ir jo formavimą, vaiko trauminės istorijos atmintį ir prasmės suteikimą vaiko istorijai iki įvaikinimo. Analizavo, kaip tinkamai reaguoti į vaiko traumų ir netekčių inspiruojamus klausimus.

Bendrai veiklai visus sujungė svajonių ant dešimties metrų ilgio aitvaro kaspinų rašymas. Sako, kad paleistos į dangų, jos išsipildo.

Kiekvienas vaikas turi teisę augti saugioje ir mylinčioje šeimoje. Kviečiame dalintis meile ir padėti vaikams rasti šeimą. Šiuo metu Lietuvoje įvaikinimo laukia 477 vaikai. Daugiau informacijos apie įvaikinimą Lietuvoje galima rasti čia: http://vaikoteises.lt/ivaikinimas-ir-globa/ivaikinimas/.

 

 

 

 

 

 

Alytaus apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus budėtojai: „vasarą iškvietimų padaugėjo“

Alytaus apskrityje budėtojai į galimus vaiko teisių pažeidimus sausio mėnesį važiavo – 11 kartų, vasarį – 9, balandį, gegužę, birželį – po 13 kartų, tačiau liepos mėnesį teko vykti net 21 kartą.

„Sudėtingas budėjimas buvo šiąnakt, su kolege važiavome net į keturis iškvietimus“, - naktinio budėjimo įspūdžiais pasidalino Eglė Sinkevičienė, Alytaus apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus (toliau - VTAS) budėtoja.

Vasarai perkopus į antrąją pusę galime palyginti iškvietimų į galimus vaiko teisių pažeidimus dinamiką. Ar gali būti taip, kad vasara, šiltas oras, atostogos įtakoja vaiko teisių pažeidimus?

„Sunku pasakyti, kokios to priežastys, bet peržiūrėjus šių metų kiekvieno mėnesio iškvietimus galiu drąsiai pasakyti, kad šilčiausias vasaros mėnuo - liepa sumušė visus rekordus“, - teigė Jolanta Šukienė, Alytaus apskrities VTAS budėtoja.

 „Norėčiau priminti tėvams, auginantiems nepilnamečius vaikus, kad linksmai leisdami laiką, ilsėdamiesi nuo darbų nepamirštų vaikų saugumo. Smagus tėvų vakarėlis netyčia gali sukelti sunkius vaikų išgyvenimus ir net krizę šeimoje. Todėl rinkdamiesi poilsio formą visada pagalvokite ar tinkamai pasirūpinote savo mažųjų saugumu“, - tėvams pataria Žaneta Abromaitienė, Alytaus apskrities VTAS vedėja.

 

Panevėžiečiams: iš pirmų lūpų apie VTAS darbą ir vaikų teises

Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Panevėžio skyriaus (VTAS) specialistai su panevėžiečiais betarpiškai pabendrauti ir papasakoti apie tarnybos veiklą vyko į Panevėžio miesto savivaldybės ir Bendruomenių rūmų organizuojamą renginį „Susitikime penktadienį“.

„Vaiko teisių gynėjų darbas neretai būna apipinamas įvairiausiais gandais ir tikrovės neatitinkančiais mitais, tad betarpiškas bendravimas su miestelėnais neformalioje aplinkoje suteikia galimybę žmonėms iš pirmų lūpų papasakoti apie tarnybos darbą, supažindinti su veiklomis ir atliekamomis funkcijomis. Su panevėžiečiais diskutavome ne tik apie tarnybą ir jos veiklą, bet ir apie vaikų psichologiją, ir apie teises, ir net kaip auklėti neklaužadas“, - dalyvavimą renginyje apibendrino Panevėžio VTAS vedėja Žaneta Ginaitė.

VTAS specialistai, žinoma, nepamiršo ir vaikų. Kartu spalvindami, mažiausieji pasakojo apie savo norus ir svajones, ir net išdavė paslaptis apie kokią šeimą svajoja. Vyresnieji - supažindinti su vaiko teisių konstitucija. VTAS specialistai domėjosi kokios informacijos vaikams trūksta, apie ką su vaiko teisių gynėjais norėtų pakalbėti jau prasidėjus mokslo metams.

Bendravimas neformalioje aplinkoje padeda ne tik užmegzti glaudesnius ryšius, bet ir pakviečia atviresniam pokalbiui, tad susitikimai renginių ir švenčių metu tampa nuolatiniais.

 

Vaiko teisių gynėjai ramina nukentėjusius nuo smurto: pagalbos šauksmas nėra priežastis vaiko paėmimui iš šeimos

„Jeigu kreipsiuos pagalbos – iš manęs atims vaikus“, – tokius nuogąstavimus dažniausiai girdi nuo smurto nukentėjusiems asmenims pagalbą teikiančios organizacijos. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos specialistai, bendradarbiaudami su socialiniais partneriais, imasi švietėjiškos misijos – kartu skleisti visuomenei žinią, jog vaiko teisių gynėjai smurtinėje aplinkoje siekia apsaugoti ir apginti vaiką bei padėti įveikti sunkumus visai šeimai, o ne jai pakenkti.

Kauno miesto ir Kauno apskrities vaiko teisių apsaugos skyrių (VTAS) specialistės susitikime su Kauno apskr. vyriausiojo policijos komisariato bei pagalbą nuo smurto nukentėjusiems asmenims teikiančiomis atstovėmis kalbėta, jog policijos pareigūnai, reaguodami į smurto artimoje aplinkoje atvejus, kuriuos mato ar kuriuose nukenčia vaikai, apie tai nedelsiant privalo pranešti VTAS specialistams. Sutarta, jog policijos pareigūnai turėtų informuoti ir skatinti nukentėjusius nuo smurto bendrauti ir bendradarbiauti su vaiko teisių gynėjais.

 „Mūsų svarbiausias tikslas, sužinojus apie smurtą šeimoje – kuo skubiau apsaugoti vaiką, bet bendradarbiavimas su kitomis institucijomis leidžia pasirūpinti, kad nuo agresoriaus šeimoje būtų apsaugoti ir likę artimieji“, – teigia Kauno m. VTAS vedėja Andželika Vežbavičiūtė.

Smurtautojai naudoja ir fizinį, ir psichologinį smurtą

Pasak Kauno apskrities moterų krizių centro projektų vadovės-konstultantės Renatos Muščinskės, smurtas artimoje aplinkoje sukelia ne tik fizinį skausmą, bet ir veikia psichologiškai. Esą dažnai smurtautojas imasi šantažo prieš nukentėjusįjį, jog šiam prabilus viešai apie šeimos problemas, vaiko teisių specialistai pasirūpins vaikų paėmimu iš šeimos. Tokią baimę dažniausiai jaučia nuo smurtautojo kenčiančios moterys.

„Reikia akcentuoti, kad atvykus į šeimą mes neskubame priimti skubotų sprendimų. Pirmiausia aiškinamės įvykio aplinkybes, kalbamės tiek su pačiais tėvais, tiek išklausome vaiko nuomonę. Jeigu vaikui saugu likti namuose su vienu iš tėvų, bendradarbiaujant su policija rūpinamės, kad ten galimybės patekti neturėtų agresorius. Jei nukentėjusieji priversti palikti savo namus, stengiamės, jog jie gautų ramų prieglobstį giminaičių, artimų draugų, ar laikino apgyvendinimo paslaugas teikiančiose įstaigose. Tikrai nesiekiame atskirti vaiko nuo šeimos neatsižvelgę į individualią situaciją“, – tikina A. Vežbavičiūtė.

Smurto atvejai – ne tik socialinę riziką patiriančiose šeimose

Visuomenėje gaji nuomonė, kad smurtas pasireiškia tik skurdžiai gyvenančiose ir priklausomybių turinčiose šeimose. Tarpinstitucinio bendradarbiavimo susitikimuose, kuriuose diskutuojama apie pagalbos būdus nuo smurto nukentėjusiems asmenims, įvardijama, jog smurto protrūkiai itin dažni aukštą socialinę padėtį užimančių bei finansinį stabilumą užsitikrinusių asmenų šeimose. Būtent šios priežastys priverčia nukentėjusiuosius užgniaužti sunkumus savyje, atsisakyti teikiamos specialistų pagalbos ir nesiryžti teigiamiems pokyčiams.

Nors įprasta manyti, kad dažniausiai smurtautojais tampa vyrai, smurto atvejus tiriantieji pripažįsta, jog moterys taip pat imasi naudoti fizinę jėgą prieš savo artimuosius. Pastaruoju metu daugėja atvejų, kai smurto artimoje aplinkoje priežastimi tampa alkoholis – jo nevengia tiek vyrai, tiek moterys.

Emocinę ir psichologinę pagalbą, nukentėjusiems nuo smurto ir patiriantiems kitus sunkumus, teikia Vaikų linija numeriu 116 111, Jaunimo linija numeriu 8 800 28888, Pagalbos moterims linija numeriu 8 800 66366.

Šilalėje didelis dėmesys skiriamas globojamų vaikų psichologinei būklei

Tauragės apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus vyriausiąją specialistę Šilalės rajone su kitų institucijų darbuotojais į pasitarimą sukvietė bendradarbiavimo klausimai, skirti užtikrinti kuo kokybiškesnes paslaugas teikiant laikinąją globą (rūpybą) rajone. Vienas pagrindinių diskusinių klausimų – psichologo vaidmens svarba, ruošiantis vaiko laikinosios globos procesui.

Dažnam vaikui, kuriam dėl tam tikrų priežasčių su biologiniais tėvais gyventi tapo nebesaugu ir dėl to jam reikėjo laikinai pakeisti aplinką, adaptaciniu laikotarpiu ir po jo psichologinė parama yra tikrai naudinga. Psichologas, turėdamas įrankį - reikalingas kompetencijas, gali būti puikus padėjėjas vaikui išgyvenant besikeičiančio gyvenimo laikotarpį.

„Esame turėję atvejį, kuomet prieš patekdamas pas laikinus globėjus, vaikas pirmiausiai buvo išklausytas psichologo, jam suteikta psichologinė pagalba. Rezultatas buvo stebėtinai puikus, nes psichologas, pasitelkdamas savo gebėjimus ir žinias, vaiką tam tikra prasme „nugesino“ ir paruošė. Į laikinųjų globėjų namus vaikas atvyko daug ramesnis nei buvo paimtas iš savo tėvų namų, todėl manau, kad psichologo įtraukimą į vaiko paėmimo iš nesaugios aplinkos procesą reiktų taikyti ir kitais atvejais“, - siūlė Šilalės rajono socialinių paslaugų namų Globos centro darbuotoja Birutė Gudauskaitė-Girčė. 

Taip pat pabrėžti ir psichologų kaitos vaikui trūkumai. „Labai svarbu pasirūpinti, jog vaikas lankytųsi to paties psichologo konsultacijose, mat iki dabar yra pasitaikę ir kitokių atvejų. Pavyzdžiui, apsilankęs keturiose vieno psichologo konsultacijose ir užmezgęs su psichologu ryšį, leidžiantį atvirai kalbėti apie esamas problemas, vaikas sunkiai prisileidžia kitą psichologą, pas kurį jam paskirta penktoji konsultacija. Sudėtinga ne tik todėl, kad tai naujas žmogus, kurį vaikas turi iš naujo prisijaukinti, tačiau ir todėl, kad besiblaškant tarp specialistų, sustoja vaiko terapija ir pokytis. Visgi reikia nepamiršti, kad vaikai, su kuriais mes dirbame, yra jautresni aplinkai ir atsiverti naujam žmogui jiems ne visada yra paprasta. Turime orientuotis į vaiko gerovę, o ne į „pliuso pasidėjimą“ savo atžvilgiu“, - argumentavo B. Gudauskaitė-Girčė.

Vaiko teisių apsaugos skyriaus vyriausioji specialistė Šilalės rajone Jolanta Kvietkauskienė akcentavo ir globojamiems vaikams pasitaikančių patyčių problematiką, dėl kurios jau po mėnesio prasidėsiantys mokslo metai kai kam kelia didelę įtampą ir baimę. „Mums žinomu konkrečiu atveju yra reikalinga ne tik psichologo, tačiau ir savivaldybės administracijos švietimo skyriaus, pačių ugdymo įstaigų pagalba. Stengsimės, kad patyčios netemdytų vaikų noro eiti į mokyklą ir siekti joje gerų rezultatų“, - kalbėjo vyriausioji specialistė Šilalės rajone.

Susitikime kalbėta ir techniniais klausimais - aptartas dalyvavimas globos peržiūros posėdžiuose. „Prieš susirenkant į globos peržiūros posėdžius, siūlyčiau specialistams susitikti arba susiskambinti ir tarpusavyje aptarti konkrečius atvejus, dėl kurių bus rengiami posėdžiai. Norėtųsi iš anksto išsakyti bei išgirsti pozicijas, tam, kad priimtume vieningus sprendimus dėl globos ir neliktų nesusikalbėjimo girdint klientams. Dabar neretai pasitaiko situacijų, kada posėdžių metu specialistų nuomonės išsiskiria, o tai, sutikite, iš šalies neatrodo labai profesionaliai“, - J. Kvietkauskienė siūlė gerinti globos peržiūros posėdžių kokybę.

Anot Jolantos Kvietkauskienės, tokie susitikimai yra naudingi, todėl juos planuojama organizuoti reguliariai. Specialistė padėkojo susitikimo dalyviams, t. y. Šilalės rajono socialinių paslaugų namų direktoriui ir Globos centro darbuotojoms už geranorišką bendradarbiavimą, operatyvią pagalbą bei palinkėjo susirinkusiems sėkmingo darbo ateityje, užtikrinant pagalbą globojamiems vaikams ir globojančioms šeimoms.

 

Vaiko atstumti tėvai. Kur ieškoti priežasčių?

Vaiko gerovės srityje dirbantys specialistai teigia, kad išsiskyrusių šeimų vaikai neretai atsisako bendrauti su vienu iš tėvų. Kokios priežastys lemia tokį vaiko sprendimą?

„Mano darbo praktikoje yra toks atvejis, kai mažametis vaikas kategoriškai atsisako bendrauti su vienu iš tėvų. Įvardyti tokio elgesio priežastį sunku. Problema ta, kad abu tėvai, ilgą laiką, priešiškai nusiteikę vienas kito atžvilgiu, jų konfliktas užsitęsė, susiformavo neigiamos nuostatos vienas kito atžvilgiu, o tai daro poveikį vaikui. Mes – vaikų gynėjai stengiamės, kad vaikas kuo mažiau patirtų streso, įtampos ir bendrautų su abiem tėvais, tačiau mūsų vienų indelio nepakanka, reikia, jog tai suprastų ir tėvai“, - teigė Rima Kundrotienė, Alytaus apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus (toliau – VTAS) vyriausioji specialistė.

Neretai nesusipratimai kyla dėl vaiką auginančio vieno iš tėvų netinkamos įtakos, dėl kurios vaikas nustoja bendrauti su atskirai gyvenančiu tėvu arba motina, jaučia jam priešiškumą. Šis procesas gali tęstis metų metais, sukelti psichologinį sutrikimą, vadinamą Tėvų atstūmimo sindromu. Šis sindromas būdingas vaikams, kurių tėvai išsiskyrę ir nesutaria dėl vaiko globos, tačiau sindromas gali paveikti net ir su abiem tėvais gyvenančius vaikus. 

„Tenka pripažinti, kad dažniausiai aptariamas problemas lemia kelios priežastys: tėvų nesusikalbėjimas, ambicijos, vaikų nuteikinėjimas, siekiant pakenkti buvusiam sutuoktiniui. Labai svarbu patirtas vieno iš tėvų netinkamas elgesys šeimos narių atžvilgiu, gal net smurtas. Taip pat vieno iš tėvų  nustatytos bendravimo tvarkos nevykdymas ilgą laiko tarpą, nes tai sąlygoja tarpusavio ryšio su vaiku susilpnėjimą arba jo išnykimą. Tačiau nepaisant tėvų tarpusavio santykių, vaikas turi jaustis svarbiu abiem tėvams vienodai, žinoti, kad abu tėvai jam yra vienodai prieinami, kad abu juo rūpinasi, domisi ir jį globoja. Svarbiausia yra vaiko interesai ir savijauta“, - mintimis dalinosi Renata Kruk, Alytaus apskrities VTAS Alytaus rajone patarėja.

Civiliniame kodekse numatyta, jog vaikas nepriklausomai nuo jo amžiaus, tačiau sugebantis suformuluoti savo pažiūras, turi būti išklausytas.

Anot vaiko gerovės srityje dirbančių specialistų, tais atvejais, kai vaikas išreiškia akivaizdžias neigiamas nuostatas dėl bendravimo su skyrium gyvenančiu tėvu ar motina tvarkos ir nenorą bendrauti, būtina įvertinti šių neigiamų nuostatų susiformavimo priežastis, ar vaiko bendravimo su atskirai gyvenančiu tėvu ar motina ribojimas yra būtinas siekiant apsaugoti vaiko interesus.

„Vaiko nuomonė, sprendžiant bendravimo su skyrium gyvenančiu tėvu arba motina tvarką, yra viena iš svarbiausių aplinkybių, tačiau tenka pripažinti, jog ne visa lemianti. Dėl jauno amžiaus ar patirties stokos vaiko sprendimas gali būti nepagrįstas arba pagrįstas brandos stokojančiomis emocijomis“, - teigė patarėja.

Lietuvos Aukščiausiasis teismas pasisakęs, kad jei vien tik vaiko norai būtų pagrindas nustatyti tėvų ir vaikų bendravimo sąlygas, tai reikštų, kad nepilnametis gali pats priimti sprendimus dėl savo auklėjimo ir tėvų teisės į bendravimą liktų visiškai apribotos vaiko norų (2014-04-11 Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-202/2014).

Tačiau, koks vis dėlto, VTAS vaidmuo susidarius tokiai situacijai, kai vaikas atsisako bendravimo su biologiniu tėvu arba motina, kaip rasti aukso vidurį, kad nebūtų pažeisti nei vienos pusės interesai?

Vaiko teisių apsaugos specialistai įsigilina į situaciją, bendrauja su vaikais, tėvais ar globėjais, įvertina aplinkybes. Taip pat inicijuoja atvejo vadybos proceso organizavimą, kurio tikslas rasti geriausią problemos sprendimo būdą ir suteikti šeimai tokią pagalbą, kuri ne tik padėtų išspręsti vaiko ir šeimos problemas, bet ir sudarytų sąlygas šeimai pačiai siekti reikiamų pokyčių, užtikrinančių vaiko fizinį ar psichinį saugumą ir jo interesus.

 

Budinčių globotojų šeimoje gyvenantis vaikas išlaiko artimus ryšius su savo biologiniais tėvais

Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyriaus mobilioji komanda susitikimo su LPF SOS vaikų kaimų Lietuvoje draugijos Globos centro globos koordinatoriais išgrynino bendro darbo tikslą – tuo metu, kai krizę išgyvenančios šeimos vaikas yra apgyvendintas jam saugioje aplinkoje pas budinčius globotojus, o su tėvais dirba mobiliosios komandos specialistai, turi būti užtikrinta, kad vaikas nenutrauktų ryšių, reguliariai matytųsi su savo biologiniais tėvais.

„Kai vaikas yra paimtas iš nesaugios aplinkos, mobilioji komanda 14 kalendorinių dienų atlieka intensyvų darbą su suaugusiais šeimos nariais jos gyvenamojoje ar bet kurioje kitoje vietoje, kuri priimtina šeimai. Specialistų grupė teikia ir organizuoja į krizę patekusiai šeimai individualią ar grupinę psichologinę, socialinę, teisinę pagalbą. Dirbant su šeima, vieno apsilankymo konsultacija gali trukti iki 2 val. ar net ilgiau, atsižvelgiant į šeimos poreikius. Bendradarbiaujame su atvejo vadybininkais, gydymo ir švietimo įstaigomis, socialiniais darbuotojais ir kitais specialistais, kurie gali padėti būtent tai konkrečiai šeimai“, – mobiliosios komandos darbą pristatė mobiliosios komandos vyriausioji specialistė (psichologė) Eglė Belanoškienė.

Tęsdama susitikimą priklausomybės ligų specialistė Vesta Mintaučkienė teigė, kad dažniausiai žmonės noriai priima specialistų teikiamą pagalbą, tik retais atvejais jos atsisako. „Mama, tėtis supranta, kad bendradarbiavimas su specialistais – tai pirmas žingsnis siekiant panaikinti priežastis, dėl kurių jų vaikas laikinai apgyvendintas kitur. Norint tikslingai įvertinti esančias rizikas ir padėti šeimai, labai svarbu įsigilinti į visos giminės situaciją, tam tikrų elgesio priežasčių ieškoti iš kartos į kartą perduodamuose elgesio modeliuose“, – sakė specialistė.

Mobiliosios komandos specialistės vieningai sako, kad susitikimo su šeimos nariais metu stengiasi ne moralizuoti, o žmogų motyvuoti, atskleisti jo stipriąsias savybes, palaikyti žengiant kad ir mažiausią žingsnelį vaikų susigrąžinimo link.

Mobiliosios komandos socialinė darbuotoja Olga Rodzevičienė Globos centro atstovus supažindino su savo darbo veiklos tikslais, funkcijomis, specifika ir darbo su šeima eiga bei trukme, pasidalijo sėkmės pavyzdžiais. „Ne pirmomis dienomis, bet vėliau, jau artimiau susipažinę su šeimomis išgirstame nedrąsų jų pasidžiaugimą, kad vaikas iš šeimos buvo laikinai paimtas. Kodėl? Nes mama, tėtis jaučia, kad klimpsta į alkoholio liūną, tačiau patiems kreiptis pagalbos neužtenka ryžto, drąsos, gėda ar tiesiog nežino, nuo ko pradėti. Po intensyvaus darbo su šeima žmonės dėkoja už pagalbą, kuri buvo paskata pakeisti savo gyvenimo būdą. Būna, kad ir praėjus keturiolikai dienų (tai mūsų darbo su šeima terminas), bendraujame su toms šeimoms, susirašome, pasiskambiname paklausti, kaip sekasi. Pats maloniausias mūsų darbo momentas – kai vaikas greitai sugrįžta į teigiama linkme pasikeitusią savo biologinę šeimą “.

Iš nesaugios aplinkos paimtą vaiką, visų pirma, stengiamasi apgyvendinti pas artimus jo giminaičius, asmenis, susijusius emociniais ryšiais (kaimynus, šeimos draugus, krikštatėvius ir pan.), ir tik tokių neradus – budinčių globotojų šeimose. 

Anot LPF SOS vaikų kaimų Lietuvoje draugijos Globos centro globos koordinatorės Jolantos Puišienės, būtent jų globos centro patalpose vyksta budinčių globotojų šeimose augančių vaikų susitikimai su biologiniais tėvais. „Numatyta, kad vaiko susitikimas su biologiniais tėvais turi vykti ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę ir bent vieną valandą. Globos koordinatoriai keičiasi informacija su šeimos atvejo vadybininkais, o ir patys stebi, fiksuoja, kuriems tėvams sekasi šalinti priežastis, dėl kurių iš jų buvo paimtas vaikas (pavyzdžiui, gydosi priklausomybę, lanko pozityvios tėvystės kursus, ieško darbo). Tokiais atvejais tėvams siūloma pradėti dažniau susitikinėti su savo vaiku, – taip  stiprinant emocinį ryšį, tėvų asmeninį pasirengimą, tuo pačiu vaiko suvokimą, kad netrukus vėl galės gyventi kartu su savo mama, tėčiu. Tėvai, sparčiai keičiantys žalingą gyvenimo būdą į normalų, turi galimybę pasinaudoti ir svečiavimosi paslauga, t. y. kai biologiniai tėvai gali dienai ar pusdieniui vaiką parsivežti į savo  namus“, – sakė J. Puišienė.

„Viena svarbiausių užduočių mums – nesupriešinti trijų pusių: tėvų, vaikų ir budinčių globotojų. Nuo pat pirmų susitikimo valandų vaikams aiškiname, kad mes esame čia tam, kad padėtume jūsų tėvams ir jūs galėtumėt kuo greičiau sugrįžti į savo šeimą. Primename, kad ir budintys globotojai čia yra tam, kad jumis pasirūpintų tą ribotą laiką, kol tėvai įveiks šeimoje kilusius sunkumus. Sutinkame, kad ir vaikams, ir tėvams ši esama situacija yra labai sudėtinga, skausminga, tačiau paaiškiname, kas laukia ateityje, kokius žingsnelius įveikus vėl galės gyventi visi kartu ir gyventi geriau nei iki šiol. Tai išgirdus, vaikams tampa ramiau“, – aiškino globos koordinatorė Evelina Kaidanovič.

 

Labai svarbu, kad tėvai su vaikais susitiktų reguliariai, atvyktų pozityviai nusiteikę, blaivūs. Mažiausiai penki tėvų ir vaikų susitikimai vyksta globos centre, stebint darbuotojui. Jeigu abi pusės susitikimo metu gerai jaučiasi, pasimatymai gali būti ir dažnesni, tačiau per dažni susitikimai vaikus išvargina emociškai, tad nėra rekomenduojami. Globos koordinatoriai pastebi, kad pas budinčius globotojus augantys vaikai neprašo dažnesnių susitikimų su tėvais nei kartą per savaitę.

„Globos koordinatoriai, budintieji globotojai stengiasi kokybiškai ir kūrybiškai organizuoti vaikų užimtumą, aktyvų laisvalaikį: pasirūpina vasaros stovyklomis, o jeigu yra mokslo metų laikas – bendradarbiauja su mokyklomis, domisi, kokius būrelius, papildomą užimtumą gali pasiūlyti vaikams. Kai nusistovi aiški dienotvarkė, vaikai pasijunta saugiau“, – pasakojo globos koordinatorius Andrius Zinkus.

Susitikimo dalyviai sutarė, kad skirtingų institucijų bendradarbiavimas padeda formuoti vieningą praktiką, o tuo pačiu – suteikti kokybišką kompleksinę pagalbą visiems šeimos nariams: ir suaugusiems, ir vaikams.

Kiekvienas vaikas turi teisę į supratimą ir meilę šeimoje

Ne paslaptis, kad neretai paaugliai maištauja. Kartais jie tai daro įsivaizduodami, kad suaugusieji nieko nesupranta ir bando pasaulį pertvarkyti savaip – ne visada klauso tėvų, vėluoja grįžti namo, susiranda juos palaikančių draugų, kartais pasiekia ribą, kuri tarp maišto ir nelaimės yra labai slidi. Tačiau paauglių maištas gali būti ne vien amžiaus ir mąstymo pokyčių sąlygotas elgesys.

Apie tai Šiaulių apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus (VTAS) vyr. specialistė Inga Baranauskė kalbėjo su Šiaulių miesto savivaldybės Socialinių paslaugų centro Pagalbos šeimai tarnybos atvejo vadybininke Lina Arkušauskaite. Pastebėta, kad vis dažniau maištauja ir vadinami geri vaikai – tokie, kurie niekada nekėlė problemų, kurių elgesiu patenkinta mokykla. Svarstyta, kaip galima padėti šeimai, kai paauglio elgesys tėvams kelia daug nerimo.

,,Tokiu atveju kyla klausimas – kas negerai šeimoje, jeigu paauglys laksto iš namų, nenoriai kalba su mama telefonu, atsikalbinėja‘‘,  – sako Šiaulių apskrities VTAS vyr. specialistė Inga Baranauskė.

Po atvejo vadybos posėdžio apie tai kalbėta su Šiaulių miesto savivaldybės Socialinių paslaugų centro Pagalbos šeimai tarnybos atvejo vadybininke. Lina Arkušauskaitė sako, kad tikrai turi pavyzdžių, kai paauglys tampa probleminiu dėl tėvų kaltės. ,,Kai mama, viena auginanti paauglį, yra nuolat pikta,  grubi, priešiška vaikui, net šaiposi iš jo, nepalaiko jo gerųjų iniciatyvų, tokių, kaip noro vasarą įsidarbinti, tai kelia didelį nerimą ir matau poreikį padėti šeimai – tiek vaikui, tiek mamai‘‘,– sako Lina Arkušauskaitė, atvejo vadybininkė.

Tokiais atvejais skiriama atvejo vadyba ir aiškinamasi, kas negerai šeimoje. Sudaromas pagalbos planas, pasiūloma psichologo konsultacija. Būtina išklausyti tiek suaugusius šeimos narius, tiek vaiką, kodėl jis priešinasi, prieš ką maištauja.

,,Vaikas turi būti išgirstas, suprastas, palaikomos jo gerosios idėjos, aptariami jo norai ir sprendimai. Tėvai turi išgirsti vaiką, kai jis imasi kokių iniciatyvų, nori dirbti, sportuoti, leisti laisvalaikį su draugais. Kiekvieną vaiko norą reikia aptarti šeimoje. Tai daryti reikia tinkamai, jautriai, kad vaikas norėtų to dialogo‘‘, – sako Lina Arkušauskaitė, atvejo vadybininkė.

 Kartasi būna sunku į šeimą sugrąžinti santarvę. Atvejo vadybininkė pateikė pavyzdį, kai mama skundžias vaiku, kad šis maištauja, per ilgai vakaroja su, jos manymu, netinkama kompanija, tačiau pati yra priešiška vaikui, beveik nesikalba, o jeigu ką sako, tai būna ne pokalbis, o grubūs priekaištai, gal net patyčios. Ir nenuostabu, kad vaikas irgi tapo grubus, nepagarbus, vengia būti namuose. Tuo tarpu mokykloje jo elgesius niekas nesiskundžia.

,,Akivaizdu, kai vyras paliko šeimą, mama supyko ant vyro. Jos pyktis auga, ko gero, ir dėl to, kad vaikas bendrauja su tėvu, gauna pinigų, palaiko su juo ryšį. Tačiau šis pyktis, ardantis bendravimą ir vaiko svajones, neturi būti nukreiptas į vaiką. Šeimai reikia pagalbos‘‘, – sako Lina Arkušauskaitė, atvejo vadybininkė.

Šeimai siūloma psichologo konsultacija

Šiaulių apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus (VTAS) specialistė Inga Baranauskė sako, kad kalbant su šeimomis, kur paauglių maištas kelia nerimą, patarimas kartu paprastas, kartu sudėtingas.

,,Tik geru žodžiu, nuoširdžiais pokalbiais galima atkurti ryšį su vaiku. Tai nenutiks nei per valandą, nei per savaitę. Tačiau suaugusieji turi suprasti, kad jie atsakingi už vaiko gerą savijautą šeimoje. Visi vaikai unikalūs, jiems reikia padėti pagal jų poreikius, netgi tada, kai tai yra maištaujantis paauglys. Pirmiausia vaiką mylėti ir suprasti turi jo tėvai ‘‘, – sako Šiaulių apskrities VTAS vyr. specialistė Inga Baranauskė.

,,Kelią į vaiko ir mamos širdį rasti sunku, ypač, kai karas šeimoje įsisiautėja, bet vaikas neturi kentėti. Jis turi būti mylimas ir suprastas‘‘, – sako Lina Arkušauskaitė, atvejo vadybininkė.

Pagalbos šeimai tarnyba ir Šiaulių apskrities vaiko teisių apsaugos specialistai stengiasi tokioms šeimoms padėti. Išplėstas paslaugų spektras, paslaugas gauna daugiau tėvų, kai šeimoje nesutariama su vaikais, kai vyksta skyrybos.

,,Kai šeimai padeda specialistai, situacija, nors po truputį, bet gerėja. Kartais tai būna sunku, bet žinau ne vieną atvejį, kai visa šeima stengiasi, kalba atvejo vadybos posėdžiuose, lankosi pas psichologą, stengiasi sutarti šeimoje, o tai daro gerą įtaką vaikams‘‘, – sako Lina Arkušauskaitė, atvejo vadybininkė.

 

X