DĖMESIO! Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Tarnyba) administracija Vilniuje kraustosi į naujas patalpas - iš A. Vivulskio g. 13 į Labdarių g. 8.

Dėl kraustymosi galimi ryšio, tiek interneto, tiek stacionarių telefonų, sutrikimai, todėl prašome kantrybės ir supratingumo šiomis dienomis, jeigu nepavyktų operatyviai susisiekti su Tarnybos administracijos darbuotojais.

Naujienos

Panevėžio apskrities VTAS vedėja: „Susitikimų su švietimo darbuotojais ir tėvais tikslas - saugus ir laimingas vaikas“

Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Panevėžio apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus (VTAS) specialistai pradėjo susitikimų ciklą su apskrities švietimo įstaigų socialiniais pedagogais, vaiko gerovės komisijų pirmininkais bei mokyklų ir darželių vadovais, ir ragina juos sutelkti jėgas bendram darbui, kad būtų užtikrinta patyčių prevencija, o specialistai pastebėtų net menkiausius ženklus apie vaiko patiriamą bet kokį smurtą.

„Netoleruotina jokia smurto forma prieš vaikus, - tai ir norime akcentuoti švietimo darbuotojams. Būtent jie yra tie žmonės, kurie yra arčiausiai vaiko ir geriausiai pažįsta ne tik jį, bet ir jo aplinką. Todėl kviečiame visus, dirbančius su vaikais, būti neabejingais ir pastebėti bent krislelį nerimo vaiko akyse. Bet koks pakitęs vaiko elgesys gali signalizuoti apie jam kylančią grėsmę ar smurtą bei patyčias jo atžvilgiu“, - jau vykusiuose susitikimuose kalbėjo Panevėžio apskrities VTAS vedėja Ž. Ginaitė ir paragino nuogąstavimais dalintis ir su vaiko teisių gynėjais.

Anot apskrities vedėjos, jau vykę susitikimai su socialiniais pedagogais Panevėžyje, Pasvalyje bei Rokiškyje parodė, kad ugdymo įstaigų bendruomenei trūksta žinių apie galiojantį vaiko teisių apsaugos įstatymą bei kaip jis veikia praktiškai, o tai sėja kai kurias bereikalingas baimes ir užkerta kelią bendradarbiavimui vaikų gerovės labui. Be to, paaiškėjo, kad kai kurios šiais mokslo metais įsigaliojusios naujovės įnešė nemažai sumaišties į socialinių pedagogų darbo kasdienybę. Bene daugiausia klausimų ir diskusijų kyla dėl ugdymo įstaigų lankomumo, kai neliko gydytojų pažymų. Mokyklų darbuotojai baiminasi, kad tai netaptų lengvai prieinamu pasiteisinimu nesilankyti mokykloje. „Turime išmokti pasitikėti vieni kitais. Tėvai turi likti sąmoningi ir užtikrinti vaiko teisę į ugdymą bei mokslą, o vaikai – suprasti pareigą mokytis ir nepiktnaudžiauti pažymų nebuvimu“, - sakė Ž. Ginaitė ir pabrėžė, kad mokyklos ir tėvai atsakingi už vaikų lankomumą ir jų teisės į mokslą užtikrinimą. 

Socialinius pedagogus ir mokyklų bei darželių vadovus su vaiko teisių apsaugos tarnybos darbo ypatumais supažindina ne tik apskrities vedėja, bet ir patarėjai, o mobilios komandos specialistės pasakoja apie darbą su šeimomis. „Tiek vaiko teisių specialistai, tiek pedagogai – visi dirbame vaikams ir siekiame, kad jie augtų ir būtų ugdomi saugioje ir rūpestingoje aplinkoje. Šis susitikimų ciklas skirtas įtvirtinti institucijų bendradarbiavimą bei pasidalinti darbo  patirtimi, iškylančiais rūpesčiais, aptarti sudėtingesnes situacijas“, - sakė Panevėžio apskrities VTAS vedėja Žaneta Ginaitė.

Tai ne vieninteliai susitikimai su švietimo bendruomene. Panevėžio apskrities VTAS specialistai lankosi ir mokyklų bei darželių tėvų susirinkimuose, diskutuoja ne tik apie vaikų teises, pareigas, bet ir atsako į tėvams kylančius klausimus. 

Svarbiausias tikslas dirbant su sunkumų turinčiomis šeimomis – suprasti ir padėti

Klaipėdos apskrities vaiko teisių skyriaus mobilioji komanda inicijavo susitikimus su Klaipėdos miesto, rajono, Šilutės ir Skuodo rajonų atvejo vadybininkais, kurių metu aptarti darbo su šeimomis, kurioms reikalinga pagalba, klausimai, probleminiai bendradarbiavimo ir kiti aktualūs klausimai bei pasidalinta patirtimis.

„Bendradarbiavimo tikslas – sklandesnis ir kokybiškesnis pagalbos teikimas šeimoms, patyrusioms krizes ir sunkumus. Dirbant su šeimomis, mes siekiame ne tik suteikti pirminę pagalbą šeimai, bet ir motyvuoti ją, kad pasibaigus mūsų darbo laikui, žmonės apsilankytų atvejo vadybos posėdyje, paaiškinti, kuo jis svarbus ir naudingas. Supažindiname šeimas, kaip posėdis vyksta, koks jo tikslas, kokios paslaugos vėliau gali būti suteiktos šeimai. Taip skatiname nebijoti žmones vykti į posėdžius“, – sakė pirmo susitikimo kuratorė, mobiliosios komandos priklausomybės ligų specialistė Renata Bružienė.

Pasak mobiliosios komandos vyriausios specialistės (psichologės) Kristinos Lekavičiūtės, vykstant į šeimą, kuri yra patyrusi ir taip daug streso dėl vaiko paėmimo iš šeimos (vaikui nustačius antrą grėsmės lygį), labai svarbu nesuteikti šeimai papildomos įtampos dėl besilankančių specialistų skaičiaus ar jų bendravimo. „Lankantis šeimoje stengiamės parinkti tinkamus žodžius, kad žmogus atsivertų, išsipasakotų, suvoktų kylančias sunkumus šeimoje. Visų pirma, šeimos nariai turi sutikti priimti mūsų pagalbą. Tik gilindamiesi į šeimos situaciją, galime išsiaiškinti, kokios tiksliai pagalbos šeimai reikia ir kokiu būdu ją galima suteikti“, – pasakojo K. Lekavičiūtė.

Mobiliosios komandos socialinės darbuotojos Aušros Petkutės teigimu, darbą palengvina šeimos gerovės srityje dirbančių specialistų funkcijų žinojimas. „Žinant vieniems kitų funkcijas, darbas vyksta greičiau ir sklandžiau. Daug padėti mums gali socialiniai darbuotojai, nes neretai iš anksčiau pažįsta tam tikrą šeimą. Svarbus momentas atvejo vadybos posėdyje būna vaiko grąžinimo į šeimą klausimas. Norime priminti, kad mobilioji komanda neteikia išvados apie vaiko grąžinimo į šeimą. Mes, mobilioji komanda, išsakome įžvalgas, teigiamus ar neigiamus pokyčius, įvykusius šeimoje per mūsų darbo laikotarpį. Sprendimą, ar grąžinti vaiką į šeimą, priima vaiko teisių apsaugos vyriausieji specialistai-gynėjai“, – kalbėjo A. Petkutė.

Šiuo metu mobilioji komanda su šeima dirba 14 kalendorinių dienų, o nuo 2020 m. sausio 1 d. šis terminas prasitęs iki 30 dienų. Tai leis mobiliajai komandai su tėvais ar vienu iš jų susitikti daugiau kartų ir paskatinti ne tik imtis teigiamų pokyčių gyvenime, bet ir jų pasiekti.

Specialistų laukia paskutinis susitikimas su Skuodo rajono atvejo vadybininkais Klaipėdos apskrities vaiko teisių apsaugos skyriuje.

 

Mažo miestelio globėja savo globotinę vadina Dievo vaiku

„Ji – Dievo vaikas“, - taip mūsų pokalbį pradeda Rūta, kalbėdama apie globotinę Eglę. Rūta yra mažo miestelio mokytoja, aktyvi bendruomenės narė, dailininkė. Kilusi iš daugiavaikės šeimos, pati užauginusi 3 vaikus. Gyvena nedideliame jaukiame šimtą metų skaičiuojančiame namelyje, kur vietos atsirado ir Eglei.

Eglė – šešiolikmetė paauglė, kurios nekamuoja paaugliški rūpesčiai, pirmosios meilės ar mažų mergiškų intrigų našta, tai – nuolat besišypsanti mergaitė, kuri yra kitokia. Kitokia, nes turi negalią – vidutinę silpnaprotystę.

Nedaug žmonių ryžtasi globoti paliktus vaikus, tai tiesa, dar mažiau žmonių imasi paauglių globos, o kiek atsiranda tokių, kurie priglaudžia ir suteikia namus neįgaliems vaikams, kurie nereikalingi net savo motinoms? Tokių žmonių mažuma.

– Rūta, papasakokite savo ir Eglės pažinties istoriją.

– Į mano atmintį yra įstrigę vieno studijų laikų draugo žodžiai. Tuomet aš buvau jauna Dailės akademijos studentė negalvojanti net apie šeimos kūrimą, o ką jau ten kalbėti apie globą. „Įdomu, koks jausmas užauginti svetimą vaiką“, - tuomet pasakė mano grupiokas. Tada nesureikšminau šios frazės, tačiau laikas nuo laiko ji vis iškildavo mano atmintyje. Kodėl nežinau, bet šiandien esu įsitikinus, kad gyvenime niekas nevyksta be reikalo.

Su Egle susipažinome prieš penkis metus pamokoje. Aš vedžiau dailės terapiją specialiųjų poreikių vaikams. Man tie vaikeliai tokie įdomūs pasirodė. Tuomet vienuolikmetė Eglė išsiskyrė iš visų: šviesiaplaukė, miela mergaitė. „Jos niekas nenori imti, mokytoja, paimkite ją jūs“, - paprašė jos klasiokai.

Aš pasižadėjau, kurį nors savaitgalį ją pasikviesti pas save paviešėti. Taip ir prasidėjo mūsų su Egle draugystė.

– Kaip ryžotės imtis ją globoti?

– Nereikėjo jokio ryžto. Aš, tiesiog, ilgai nespręsdama, su niekuo nepasitarusi ėmiau ją globoti. Pranešiau savo šeimai, kuri pritarė mano sprendimui ir palaikė jį, baigiau globėjų kursus ir tapau Eglės globėja. Kodėl ilgai negalvojau ir neskyriau daugiau laiko sprendimui priimti? Ogi todėl, kad žinojau, jeigu pradėsiu tartis su kitais, galvoti, svarstyti visus už ir prieš galiu pradėti abejoti. Žinojau, kad, tikrai, atsiras tie, kas bandys atkalbėti, pateiks argumentus, kurie sukels abejones. Kam to reikia? Aš tiksliai žinojau, kad noriu globoti Eglę.

Atsimenu, kaip mano dukra – Eglės bendraamžė, atėjo pas mane ryte ir susižavėjusi pasakė: „Mama, aš naktį pabudau, pažiūrėjau į Eglę, o ji miegodama šypsojosi.“ Eglė neturi pavydo jausmo, ji nesugeba kerštauti, apkalbėti, meluoti, net pykti kaip reikalas nemoka, nieko neplanuoja, tiesiog gyvena.

Kalbėdamasi su globėja sužinojau, kad Eglė neskiria metų laikų, neskaito, neskaičiuoja, valandų, taip pat nepažįsta. Tačiau, kaip mane nustebino ši mergaitė, kai susipažindama su manimi ištiesė ranką, ryžtingai paspaudė manąją ir pasakė:

– Eglė, malonu.

– Rūta, ką įnešė Eglė į jūsų šeimą, o gal ko išmokė?

– Kaip keistai neskambėtų, šis vaikas atnešė į mūsų namus daug linksmumo, suvokimo, kad reikia gyventi čia ir dabar.  Ji labai miela, myli gyvūnus, už tai namuose šmirinėja šuo ir dvi katės – Eglės numylėtiniai. Ji nori visiems padėti, žinoma, ne visada išeina. Labai noriai dulkių siurbliu siurbia kilimą, tai – jos pareiga namuose. Aišku, ją visuomet reikia prižiūrėti, negalima palikti vienos, tačiau tai dar labiau stiprina mūsų ryšį.

Būna ir juokingų istorijų. Kartą sėdime visa šeima prie stalo, Eglė pažiūri per langą ir sako: „Atvažiavo dvi dėdės ir du tetos“. Taip miela ir juokinga pasidarė, mes juokiamės, giriam ją, o ji taip pat džiūgauja, kad visiems linksma. Kažkurį rytą paklausiu šeimynykščių kiek valandų, kaip tyčia nė vienas neturi laikrodžio, o Egle išpoškina: „ 17 valandų, 40 minučių“. Ji gi nepažįsta valandų, nei skaičių, bet nori padėti, ir vėl taip smagu pasidaro nuo jos gerumo.

– Egle, ką tu labiausiai mėgsti veikti?

– Maudytis ir keliauti. 

Rūta priduria:

– Mes kasmet nuvažiuojame prie jūros. Aš dainuoju etnografiniame ansamblyje, o ji visuomet drauge dalyvauja repeticijose ir į koncertus kartu važiuojame. Buvome Italijoje, Eglė matė Pompėją, o kitą kartą ir Lenkiją drauge aplankėm.

– Rūta, ką kaip jūs matote Eglės ateitį?

– Eglė lanko pamokas, taip pat mokosi amatų, mezga, šaliką ar net kojines numegzti gali. Galimas daiktas, kad dar truputį pasimokiusi taps amatininke. Ji noriai imasi veiklų. Va, neseniai pirmosios komunijos priėjo. Atsakingai išmoko visus poterius. Labai norėjo atrodyti per pirmosios komunijos iškilmes, kaip princesė.

Eglė parodė tos iškilmingos dienos nuotraukas: balta suknele, ilgus šviesius plauku puošia gėlių vainikas, ji atrodė, kaip princesė. Mergaitės svajonė išsipildė.

– Rūta, ką patartumėte žmonėms norintiems globoti neįgalų vaiką, tačiau vis dar svarstantiems, ar verta tai daryti?

– Globokite! Ir ilgai negalvokite. Jūs net neįsivaizduojate, kiek dovanų ir pamokų atneš šis vaikas. Jis padarys jus ir aplinkinius geresniais.

 

Platus specialistų, dirbančių su priklausomybių turinčiais asmenimis, tinklas padėtų greičiau grąžinti vaikus į šeimą

Galimybė arti savo gyvenamosios vietos gauti pagalbą gydant priklausomybės ligas vis dar pasiekiama ne kiekviename regione. Kai kuriose Utenos apskrities savivaldybėse profesionalaus priklausomybės ligų specialisto konsultacijos pasiekiamos vos kartą per mėnesį, tačiau gera žinia ta, kad nuo šių metų rugsėjo minėta paslauga pradėta teikti jau visose 6 savivaldybėse: Anykščių, Molėtų, Ignalinos, Zarasų, Visagino ir Utenos.

„Analizuojant vaiko teisių pažeidimų priežastis pastebėta, kad pati dažniausia nustatyto vaiko teisių pažeidimo priežastis – įvairios tėvų priklausomybės. Todėl visų institucijų pareiga – stiprinti ir aktyviau organizuoti bei vykdyti visuomenės švietimą informuojant apie tai, kas yra priklausomybė, kokią pagalbą ir kokie specialistai teikia“, – sako Utenos apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus (toliau – VTAS) vedėja Irena Gaigalienė.

Tai, kad itin dažna vaiko teisių pažeidimo priežastis – tėvų priklausomybės ir su tuo susijusiję kiti rizikos veiksniai, rodo ir VTAS statistika. Utenos apskrities vaiko teisių skyriaus mobilioji komanda nuo 2018 m. liepos mėnesio teikė pagalbą 73 šeimoms. Iš jų net 56 šeimose pagrindinė priežastis, kodėl esant nesaugiai aplinkai paimti vaikai, yra jų tėvų priklausomybė (alkoholio vartojimas sudaro virš 80 proc. visų priklausomybių atvejų). Utenos rajone iš 20 šeimų 14-oje pagrindinė problema yra priklausomybė, Zarasų rajone – iš 16 šeimų 12, Molėtų rajone – iš 10 šeimų 8, Anykščių rajone – iš 14 šeimų, Ignalinos rajone – iš 8 šeimų, Visagine – iš 5 šeimų 3.

„Manyčiau, kad atvejo vadybos metu, vertinant pagalbos poreikį konkrečiai šeimai, be vaiko teisių specialisto, socialinio darbuotojo ir kitų asmenų turėtų dalyvauti ir specialistas, dirbantis su priklausomybę turinčiais asmenimis. Neabejoju, kad šį specialistą įtraukus į pagalbos teikėjų ratą, pagalba į krizę patekusiam asmeniui būtų efektyvesnė. Juk šiuo metu jau nekyla abejonių psichologo, socialinio darbuotojo pagalbos reikalingumu, nors prieš kelis dešimtmečius teko aiškinti, ką reiškia šios sąvokos“, – sako vedėja I. Gaigalienė.

Specialistas, dirbantis su priklausomybę turinčiais asmenimis, dirba ir vaiko teisių apsaugos tarnybos mobiliojoje komandoje. Tačiau jis atvyksta į šeima tik tuo atveju, kai iš jos, dėl kilusios realios grėsmės vaiko sveikatai ar gyvybei, vaikas laikinai apgyvendintas atskirai nuo priklausomybę turinčių tėvų. Tuomet šeimai teikiama skubi mobiliosios komandos specialisto, dirbančio su priklausomybę turinčiais asmenimis, psichologo ir socialinio darbuotojo pagalba.

Utenos apkrities mobiliosios komandos specialistė, dirbanti su priklausomybę turinčiais asmenimis, Jelena Bogdanova pabrėžė, kad priklausomiems žmonėms pagalbą riboja problemos neigimas, užimta gynybinė pozicija, o ne motyvacija keistis, priklausomybės, kaip ligos ir rimto psichikos sveikatos sutrikimo, nesuvokimas. „Galima drąsiai teigti, kad dažnu atveju į priklausomybę eita daugelį metų. Susidūrus su ilgą laiką negydyta priklausomybe, būtina imtis skubių priemonių, kurios šeimai padėtų stiprinti sąmoningumą, mažinti gynybiškumą ir realiai įsivertinti savo alkoholio vartojimo įpročius, ir – keisti gyvenimo būdą“, – įžvalgomis dalijosi J. Bogdanova.

Anot specialistės, dažnai priklausomi asmenys nepajėgia adekvačiai ir kritiškai įvertinti savo priklausomybės laipsnio ir grėsmės gerovei, todėl svarbu, kad šeimos nariai, aplinkiniai, pagalbos institucijos tinkamai reaguotų, paskatintų ieškoti išeities. Be to, priklausomybėms būdingi atkryčiai, tad itin svarbu jų nelaikyti nesėkme, o koreguoti pagalbos planą.

VTAS mobiliosios komandos specialistai visuomet informuoja šeimas apie vietas, kur galima gauti tęstinę pagalbą, motyvuoja spręsti priklausomybių problemas.

 

Į priklausomybės ligų specialistus Utenos apskrityje galima kreiptis:

Anykščiuose priklausomybių konsultacijos teikiamos kartą per savaitę Anykščiuose bei Anykščių rajono seniūnijose: Kavarsko, Troškūnų, Kurklių bei Svedasų.

Biliūno g. 19, Anykščiai (Visuomenės sveikatos biuras) – 207 kab., trečiadieniais 16:00 – 18:00 val.

Kavarsko seniūnijoje: trečiadieniais 10:30 – 12:30 val.

Troškūnų seniūnijoje: trečiadieniais 13:00 – 15:00 val.

S. Neries g. 11, Kurklių mst.: ketvirtadieniais 13:00 – 16:00 val.

Svedasų seniūnijoje: ketvirtadieniais 10:00 – 12:00 val.

Išankstinė registracija tel. nr. 8 641 27782

Molėtuose priklausomybių konsultacinis kabinetas pradėjo veikti š. m. rugsėjį. Konsultacijos vyksta kartą per mėnesį Molėtų socialinės paramos centre kiekvieno mėnesio trečią ketvirtadienį 9.00 - 16.00 val.

Išankstinė registracija tel. nr. 8 618 80 670.

Utenoje konsultacijos vyksta kartą per mėnesį Utenos r. savivaldybės Visuomenės sveikatos biure (Utenio a. 7, Utena) kiekvieno mėnesio pirmąjį ketvirtadienį.

Išankstinė registracija tel. nr. 8 389 51867.

Visagine priklausomybių konsultantas pradėjo dirbti šių metų rugpjūčio mėnesį. Konsultacijos vyksta kartą per savaitę (Sedulinos al. 49).

Paslaugos teikiamos trečiadiais: 9.00 val. – 13.00 val.

Išankstinė registracija tel. nr. 8 619 52289.

Ignalinoje konsultacijos teikiamos Ignalinos rajono savivaldybės visuomenės sveikatos biure (Ligoninės g. 13) kartą per savaitę, trečiadieniais 10.00-17.00 val.

Išankstinė registracija tel. nr. 8 386 52338, 8 647 15595, el p. sveikatos.biuras@ignalina.lt

 

Zarasuose priklausomybių konsultacinis kabinetas pradėjo veikti šių metų rugpjūtį, konsultacijos vyksta kartą per savaitę penktadieniais: 9.00 val. – 17.00 val., Savanorių g. 1, Zarasai.

Išankstinė registracija tel. nr. 8 657 79982, 8 604 39826.

 

Psichologė Romalda Stasionienė: „Tam, kad keistųsi netinkamas paauglio elgesys, reikia suprasti tokio elgesio motyvus“

Spalio 10 - oji  – psichikos sveikatos diena. Tikriausiai daug kam kyla klausimas, kodėl ji minima? Tam, kad prisimintume, pagalvotume apie psichinės sveikatos, jos stiprinimo bei puoselėjimo svarbą. 

Deja, vis dar nemenka visuomenės dalis linkusi neliesti psichinės sveikatos puoselėjimo temų, tikėdamasi, kad rūpesčiai ir negalavimai išsispręs savaime, drauge būgštaudama, kad pripažinusi psichines, psichologines problemas pasirodys silpna.

Tenka pripažinti, kad įtampa, pernelyg greitas gyvenimo tempas, patirtos nuoskaudos, žalingi įpročiai iš pusiausvyros išveda ne vieną šiuolaikinį žmogų. Į namus parsinešti rūpesčiai, įtampos bei netinkami jų slopinimo būdai gali pakenkti santykiams šeimoje bei šeimos narių, tame tarpe ir vaikų gerai psichinei savijautai. Ką daryti, kad tai netaptų šių dienų „rykšte“ kalbamės su psichologe Romalda Stasioniene.

Save Romalda apibūdina, kaip žmogų, tiek darbe, tiek gyvenime besivadovaujantį humanistinėmis vertybėmis. Dirbdama priklausomybių reabilitacinėje bendruomenėje ji padėjo ne vienam priklausomybių kamuojamam žmogui pasukti blaivybės keliu.

Taip pat ji yra prevencinės programos „Mokykla tėvams ir auklėtojams“, kurios tikslas, ugdant tėvus, apsaugoti vaikus nuo žalingo elgesio, sertifikuota mokytoja, dėmesingo įsisąmoninimo (mindfulnes) praktikų mokytoja, Motyvuojančio pokalbio (motivational interviewing (toliau – MI) trenerė ir tarptautinio MI trenerių tinklo narė.

Dirbdama Alytaus apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus mobiliojoje komandoje (toliau – mobilioji komanda) psichologe, kartu su kolegomis konsultuoja šeimas atsidūrusias krizinėje situacijoje, siekia suprasti šeimai kylančius sunkumus ir motyvuoti pokyčiams, kad vaikams būtų saugu augti šeimoje.

Romalda, jūsų nuomone, kas yra šeimos psichinė sveikata ir kaip tai gali įtakoti vaikų, augančių šeimoje savijautą?

– Mums labiau įprasta kalbėti apie asmens psichinę sveikatą, kurią galima apibūdinti, kaip asmenybės vidinę darną, paprastai kalbant, kai žmogus yra taikoje su savimi.
Tačiau, jei kalbame apie šeimą, turime suprasti, kad šeima yra hierarchinė sistema, kurioje šeimos nariai sąveikauja tarpusavyje ir daro įtaką vieni kitiems. Ši sistema sveika, jeigu ji gerai funkcionuoja. Šeimos psichinę sveikatą galima apibūdinti, kaip santykių darną, kai kiekvienas šeimos narys jaučiasi priklausantis šeimai, yra mylimas, kai joje yra aiškios ribos, taisyklės, vaidmenys, kai šeimoje yra veiksminga hierarchija – tėvai geba taikyti veiksmingas priemones užtikrindami šeimos stabilumą. Tokioje šeimoje, vaikai jaučiasi saugūs, jų psichologiniai poreikiai (ne įgeidžiai) yra tenkinami, vaikai jaučiasi mylimi.

  Kokie veiksniai neigiamai įtakoja šeimos santykių darną? Ir kaip pasiekti teigiamų pokyčių, kad darna sugrįžtų į namus?

–  Galiu paminėti keletą dalykų, kuriuos pastebiu disfunkcinėse šeimose. Pastaruoju metu susiduriame su atvejais, kai tėvai šeimoje pernelyg nuolaidžiauja savo vaikams. O vėliau patys tampa tokio savo auklėjimo įkaitais.

Galbūt patys vaikystėje nepatyrę tėvų šilumos, suaugusieji stengiasi „nusipelnyti“ vaikų  meilės, bijo būti „blogi“, bijo atstūmimo, nes tuomet vėl susidurtų su vaikystėje išgyventu skausmu. Vaikams nėra nubrėžiamos aiškios ribos, suteikiama daug galios, atsakomybės už šeimos sprendimus. Tokiu atveju nėra užtikrinami vaiko saugumo poreikiai, vaikai netenka atramos savo tėvuose, jie nesuvokia ir negerbia kitų žmonių ribų. Sava šeima vaikui yra pasaulio modelis. Jie tiki, kad jiems viskas leistina ir tuomet jie patiria sunkumus susidūrę su jiems keliamais reikalavimais sociume.

Viena dažniausių problemų šeimoje yra tėvų piktnaudžiavimas alkoholiu. Ne tik pats alkoholio vartojimo faktas ar tėvų blogas pavyzdys daro neigiamą įtaką vaikams. Tėvai kartais teisinasi, kad prie vaikų negeria. Vadinasi, tuo laiku kai geria tėvai nepasiekiami savo vaikams, jie negali stebėti ir atliepti vaikų poreikiams. Tokioje šeimoje vyrauja chaosas, nėra nuoseklios hierarchijos, taisyklių, reikalavimų, jos keičiasi priklausomai tuo to, ar tai tėvų blaivaus gyvenimo periodas ar „užgėrimo“. Vaikai išgyvena nesaugumo jausmą, nes gyvena neprognozuojamoje aplinkoje. Taip pat pasikeičia vaidmenys šeimoje, dažnai vyresni vaikai prisiima tėvų vaidmenis ir atsakomybę, jie rūpinasi jaunesniais ir netgi, savo tėvais. Piktnaudžiaujantys alkoholiu tėvai ilgainiui praranda emocinį stabilumą, tampa impulsyvūs, kas sąlygoja konfliktus arba jie tampa depresiški. Kartais emocijos išliejamos ant vaiko, kuris tampa atpirkimo ožiu.

Kartais vaikai išgyvena stingdančią baimę, kai tėvai grasina nusižudyti. Santykiuose vyrauja manipuliacijos, fizinis ir psichologinis smurtas. Vaikai tampa tarsi buferiu, kuris stengiasi suminkštinti šeimoje kylantį disbalansą. Problema dažnai slepiama nuo aplinkinių, vaikai gali jausti gėdą ir dėl tos priežasties niekam nepasakoja apie savo išgyvenimus.

Tokioje šeimoje vaikai išmoksta 3 taisykles: „Nekalbėk, Netikėk ir Nejausk“.

Dažnai su tokiomis šeimomis ne vienerius metus dirba socialinės tarnybos, vyksta atvejo vadyba, joms duodami įpareigojimai, jos kontroliuojamos socialinių darbuotojų, stengiamasi tarsi pagauti, atskleisti jų melą, apeliuojama į tėviškus jausmus, sąžinę.

Koks būna tėvų atsakas? Stiprėja gynybiškumas, neigimas, jie randa šimtus pasiteisinimų, išorinės motyvacijos vedini tėvai dėl pliuso nueina į tėvystės kursus, gal net kartą apsilanko pas psichologą ir vaiką pas psichologą nuveda, kad pastarasis „pataisytų“ atžalą, tačiau nesuvokia savo vaidmens vaiko emocijų ar elgesio problemų atsiradime.

Tokioje šeimoje sunku pasiekti pokyčių, kol nėra sužadinama vidinė motyvacija keistis. Vienas  svarbiausių mobilios komandos uždavinių – motyvuoti šeimą spręsti problemas, o vienas iš būdų – motyvuojantis pokalbis.

Kokiais atvejais gali būti taikomas motyvuojantis pokalbis ir kas tai yra?

Motyvuojantis pokalbis yra būdas prieiti prie problemos iš kitos pusės. Nesiekiant keisti žmogaus elgesį, o sužadinti jo motyvaciją, norą ir vidinius resursus, reikalingus pokyčiams. Motyvuojančio pokalbio metodas remiasi idėja, kad kiekvienas žmogus turi tendenciją augimui ir yra motyvuotas siekti vidinės darnos, tik jį reikia paskatinti įsisąmoninti savo vertybes ir prieštarą tarp savo poelgių ir vertybių, padėti atrasti jam vidinius resursus tiems pokyčiams pasiekti ir padėti jam susidoroti su kylančiais sunkumais.

Visa atsakomybė ir galimybės keistis priklauso tik nuo paties žmogaus. Motyvuojantis pokalbis yra pokalbis tarp lygiaverčių pašnekovų. Žmogus bus linkęs atsiskleisti, kai jis jausis priimtas, suprastas ir galės pats tyrinėti savo prieštaravimus, atrasti priežastis, kodėl nori keistis ir būdus, kaip tai padaryti.

Mes specialistai, dažnai jaučiame spaudimą, kad turime kažkaip pakeisti žmogų ir mums būdingas impulsas, refleksas, noras pataisyti kitą žmogų. Tokiu būdu mes save statome į eksperto poziciją, kas prieštarauja partnerystės principui. Konsultantui, savo darbe taikančiam motyvuojantį pokalbį, svarbu atpažinti savyje kylantį šį impulsą ir nepasiduoti jam. Deja, Lietuvoje negausu specialistų taikančių motyvuojančio pokalbio principus.

Motyvuojantis pokalbis pradėtas taikyti siekiant spręsti priklausomybių problemas. 1991 metais William Milleris ir Stephen Rollnick detaliai aprašė pagrindinius šio metodo teiginius. Metodo veiksmingumas patvirtintas daugelio tyrimų metu. Šiuo metu pasaulyje plačiai taikomas motyvuojantis pokalbis sveikatos apsaugos sistemoje, kai dėl tam tikrų susirgimų žmogus turi keisti gyvenimo būdą, darbe su linkusiais nusikalsti asmenimis, darbe su paaugliais, siekiant paskatinti pozityvų elgesį, stiprinant mokymosi motyvaciją, apsisprendžiant dėl profesijos, sprendžiant socialines problemas, organizacijose, siekiant ugdyti darbuotojų potencialą, lyderystę, karjeros konsultavimo ir kitose srityse, kuriose susiduriama su dvejonėmis. Motyvuojančiame pokalbyje siekiama, kad žmogus išspręstų šias dvejones pasirinkdamas jo gilumines vertybes atitinkantį sprendimą.

– Ar galima taikyti šį metodą sprendžiant vaikų problemas? Kaip tai galėtų padėti šeimai?

– Motyvuojantis pokalbis, kaip metodas, visgi, reikalauja tam tikro kliento sąmoningumo. Todėl praktikoje daugiau taikomas dirbant su paaugliais.

Bet savo pačios nuostabai atradau, kad motyvuojantis pokalbis, kaip intervencijos būdas turi daug sąsajų su pozityvaus auklėjimo būdais. Programoje „Mokykla tėvams ir auklėtojams“ mes mokomės, kaip paskatinti vaiką bendradarbiauti, kaip sužadinti jo vidinę motyvaciją mums padėti namuose, kaip ugdyti savarankiškumą, pasitikėjimą savo jėgomis, kaip spręsti problemas. Vaikams iš esmės būdingas siekis būti geru ir mes turime jam padėti.

Auklėjime, kaip ir motyvuojančiam pokalbyje mes vengiam įsitraukti vaiką į jėgos žaidimus. Vaikas, kurį tik išorinėmis motyvavimo priemonėmis priversime elgtis tinkamai, taip nesielgs, kai nebus spaudimo arba atlygio, gal net elgsis priešingai, gindamas savo autonomiją. Pozityvių auklėjimo būdų, kurie apima ir motyvavimą, taikymas yra geriausia prevencija nuo galimų vėlesnių problemų santykiuose su vaikais.

–  O kaip su, liaudyje vadinamais, sunkaus elgesio paaugliais? Kas galėtų paskatinti teigiamus pokyčius jų elgsenoje?

– Paauglystė – tai toks amžiaus tarpsnis, kai vaiko elgesiui įtaką daro daug veiksnių. Tai gali būti netinkamo auklėjimo šeimoje padarinys ar destruktyvių šeimos santykių pasėka, vaiko atstūmimo, nesprendžiamų vaikystėje kylančių emocijų ir elgesio sutrikimų rezultatas. Paauglys gali ieškoti aplinkos, kuri jį priimtų tokį, koks yra. Tokiu būdu jis gali patekti į asocialią aplinką. Vardan to, kad nauja „šeima“ jo neatstumtų jis padarys bet ką.

Tam, kad keistųsi netinkamas paauglio elgesys, reikia suprasti tokio elgesio motyvus, svarbu, kad į pagalbą įsitrauktų ir būtų pasirengusi keistis visa šeima. Vargu, ar pavyks pasiekti pokyčius, jei tėvai neprisiims atsakomybės, viskuo kaltins paauglį ir norės, kad psichologas, tiesiog, imtų ir pataisytų vaiką. Tai skatins tik priešpriešą. Itin sunkiais atvejais, kai toks elgesys susijęs su psichikos sutrikimais, psichotropinių medžiagų vartojimu gali prireikti gydymo, struktūruotos aplinkos, aiškių taisyklių, susitarimų, pasekmių taikymo už susitarimų nesilaikymą, psichoterapijos.

– Kokie motyvuojančio pokalbio privalumai, lyginant su kitais motyvacinės psichologijos principais?

– Tyrimai rodo, kad pagrindinis motyvuojančio pokalbio privalumas – tai  pokyčių ilgalaikiškumas. Be abejo, rezultatai nepasiekiami per vieną susitikimą, tai reikalauja laiko, kantrybės, kartais kartu su konsultuojamuoju reikia pereiti per atkryčius.

 

Mobilioji komanda savo darbą vadina greitąja pagalba šeimai

Kauno apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus (VTAS) mobilioji komanda tęsia ciklą susitikimų su socialiniais partneriais rajonuose. Apie mobiliosios komandos darbo sėkmę geriausiai byloja statistika, rodanti, kad bendradarbiauti per metus atsisakė tik viena šeima. Tuo tarpu per metus Kauno apskrities komanda aplankė ir pagalbą teikė 105-iomis šeimoms, fiksuota per du su puse šimto susitikimų. 

Kiekviena krizė gali būti pabaiga arba tik pradžia

Svarbiausias mobiliosios komandos tikslas padėti krizę išgyvenančiai šeimai ir motyvuoti tėvus spręsti esamas šeimos problemas. Komanda, kurią sudaro priklausomybės ligų specialistė, psichologė ir socialinė darbuotoją,  pradeda darbą su šeima, kai yra nustatytas didžiausias grėsmės vaikui lygis ir siekiant apsaugoti jis laikinai yra paimtas iš šeimos.

„Krizė gali būti priimama dvejopai: kaip pabaiga arba kaip pradžia. Susitikę su šeima visada sakome, kad šis momentas yra galimybė keistis. Galimybė pradėti gyventi kitaip. Aišku, tam reikia specialisto paramos, patarimo, nukreipimo, informavimo“, – kalba priklausomybės ligų specialistė Birutė Jogaitė.

Mobilioji komanda su šeima dirba 14 dienų. Šis terminas nuo kitų metų pradžios bus ilgesnis. Per keturiolika dienų nuo vaiko paėmimo iš šeimos, su tėvais arba vienu iš tėvų specialistės susitinka ne vieną kartą. Priklausomai nuo poreikių ir nusiteikimo pagalbą priimti, vyksta ir namų aplinkoje bendrauja su šeima penkis, šešis, o pasitaiko, ypač sunkiais atvejais, ir dešimt kartų.

B. Jogaitė įsitikinusi, kad kuo daugiau specialistų susitelkia gelbstint šeimai, tuo didesnė tikimybė iš tiesų padėti nuo ilgalaikių priklausomybių kenčiančiam, o kiekvieno šioje sudėtingoje srityje dirbančiojo misija labai unikali.

„Drauge stengiamės pastiprinti, motyvuoti, o ir įkalbėti, ko irgi kartais reikia. Šeimos stiprybių ir rizikų vertinimas yra labai plati sritis, specifinė. Užduotis – įžvelgti esminę problemą, nes jų būna daug: socialinių įgūdžių stoka, priklausomybės, psichiatrinės diagnozės. Gyvenimo griūtis prasideda nuo vienos esminės problemos“, - patirtimi dalijasi priklausomybės ligų specialistė.

Šeimos problemos analizuojamos holistiškai

Mobiliosios komandos socialinė darbuotoja Gitana Salickienė akcentuoja, kad šeimos problemos analizuojamos holistiškai, per tris skirtingas disciplinas. Dirbant orientuojamasi ne į konsultacijų skaičių, bet į jų gylį.

Anot G. Salickienės, kuo daugiau žmogus atsiveria, kuo tikslesnė informacija pasiekiama, rekomendacijos taiklesnės pateikiamos. Tam, kad šeima visų pirma sutiktų bendradarbiauti, sujungiamos visų specialistų patirtys, pagalba vienareikšmiškai turi būti labai operatyvi, todėl mobilioji komanda neretai save palygina su greitąja pagalba šeimai.

Prie teisingo poreikių įvertinimo neretai prisideda ilgą laiką su šeima bendravusio socialinio darbuotojo įžvalgos ir šeimos istorijos paveikslas. Tai vienas iš aspektų, kai socialinėje srityje dirbančių žmonių į vieną sudėta patirtis pasitarnauja geriausiam rezultatui.

Mobilioji komanda, pabrėždama prigimtinę teisę augti biologinėje šeimoje, ragina neužmiršti, kad vaikui būtina saugi, fiziniam ir psichologiniam vystymuisi tinkama aplinka, kurioje jaustųsi besąlygiškai mylimas, suprastas, reikalingas.

„Augti tik biologinėje šeimoje, bet tuo pačiu visada būti saugiu. Ir čia neretai įvyksta dviejų polių susikirtimas. Todėl nuvykus į šeimą, stengiamės kuo labiau priartinti mūsų, specialistų, ir šeimos suvokimą apie esamą problemą, galimybes ją spęsti, žalojančias patirtis vaikui, jeigu padėtis nesikeis“,  – kalba komandos atstovė.

Psichologė Giedrė Starkevičiūtė pabrėžia, kad įsisenijusios, nesprendžiamos ar netinkamai sprendžiamos šeimų problemos turi tiesioginį ryšį su šeimose augančių vaikų raida, palieka ilgalaikes pasekmes jiems. 

Iškalbinga statistika rodo darbo sėkmę

Apie mobiliosios komandos darbo sėkmę geriausiai byloja statistika, rodanti, kad bendradarbiauti per metus atsisakė tik viena šeima. Tuo tarpu per metus Kauno apskrities komanda aplankė ir pagalbą teikė 105-iomis šeimoms, fiksuota per du su puse šimto susitikimų. 

Per 90 proc. šeimų, su kuriomis dirbta Kauno apskrityje, turi diagnozuotą priklausomybę nuo alkoholio ar aiškius, išreikštus priklausomybės požymius. Kitos problemos susijusios su transgeneraciniais šeimos modeliais (,,iš kartos į kartą“, vaikų apleistumas, nepriežiūra, nesaugumas); konfliktiškais tarpusavio santykiais ir smurtu; psichiatrinėmis ir kitomis diagnozėmis (depresija, šizofrenija, šizoafektiniai, nerimo sutrikimai ir kt.).

Paskaičiuota, kad per mėnesį viena komanda vidutiniškai nuvažiuoja 2600 kilometrų. Kauno apskrityje šis rodiklis būna ir didesnis. Šalyje šiuo metu dirba 12 mobiliųjų komandų: po vieną Vilniaus ir Kauno mieste, dar dešimt apskrityse.  

Su vaiko teisių apsaugos sistemos pertvarka atsirado nemažai naujovių, siekiant didinti vaikų saugumą ir pagalbą šeimai. Viena jų – mobiliosios komandos.

 

Elektrėnų vaiko teisių gynėjai: sutarėme, kad visose nepilnamečių apklausose dalyvautų psichologas

Nuolatinis Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos bendradarbiavimas su policijos atstovais leido pasiekti, kad kiekvieno nepilnamečio vaiko apklausoje dalyvautų psichologas, o šalia esančiose patalpose būtų vaiko tėvai (globėjai) ir vaiko teisių apsaugos specialistas. Anot psichologų, tokios apklausos sąlygos mažiau paveikia vaiko psichologinę būseną ir nepažeidžia kitų jo teisių.

„Esame įsitikinę, kad visose nepilnamečių apklausose – ar vaikas nukentėjęs, ar nusižengęs pats – turėtų dalyvauti psichologas, kuris ne tik padėtų apklausti nepilnametį, bet ir būtų tas žmogus, šalia kurio vaikas jaučiasi saugiai“, – sakė Vilniaus apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus Elektrėnuose patarėja Aldutė Jaseliūnė.

Anot patarėjos A. Jaseliūnės, skyriaus specialistų dalyvavimas apklausose parodė, kad nors šiuo metu nepilnamečių apklausos dažniausiai vykdomos tam skirtose patalpose – vaiko apklausos kambariuose ir dalyvaujant psichologui, vis tik pasitaiko išimtinių atvejų. „Suprantama, kad teisinės apklausos vaikams yra nemaloni bei didelį nerimą kelianti patirtis. Patiriamas stresas apklausos metu gali sumažinti vaiko pasakojimo tikslumą, todėl itin svarbu, kad vaiką apklausiantis asmuo gebėtų tinkamai pateikti klausimus, – atsižvelgti į vaiko gebėjimus, raidos tarpsnį, psichologinę būseną ir kt.“, – susitikimo su Elektrėnų policijos komisariato viršininku Almantu Lukša sakė patarėja A. Jaseliūnė.

Vaiko teisių gynėjoms pasiteiravus, kodėl kartais patalpoje, kurioje apklausiamas vaikas, yra ne tik  psichologas, bet ir apklausą vykdantis ikiteisminio tyrimo pareigūnas, pasitarime dalyvavusi policijos pareigūnė Neringa Bubelevičienė paaiškino, kad, pagal jų turimas rekomendacijas, ikiteisminio tyrimo pareigūnas turėtų pats apklausti nepilnametį, o psichologas pagelbėtų tik tuomet, jeigu klausimus mažamečiui reikia pateikti aiškiau: „Nuo nepilnamečio amžiaus ir to, ar jis nukentėjęs ar nusikaltęs, ir priklauso tai, kaip jis bus apklaustas. Nukentėjusieji apklausiami tik teisme, o ikiteisminio tyrimo pareigūnai apklausia nusikaltusius nepilnamečius ir šiuo atveju psichologas ne visuomet būna toje pačioje patalpoje“. Patarėja A. Jaseliūnė išsakė nuomonę, kad vienoje patalpoje turėtų būti nepilnametis ir psichologas, o tyrėjas – kitoje, t. y. esant reikalui psichologas padėti vaikui suprantamiau formuluoti klausimus, nuraminti.

Anot vaiko teisių apsaugos specialistės (psichologės) Joanos Kvederavičiūtės, vienas iš svarbiausių veiksnių, padedančių sumažinti vaiko patiriamą įtampą bei skatinantis atvirai dalintis savo išgyvenimais – kontakto su vaiku užmezgimas. „Prieš pradedant apklausą vaikui būtina paaiškinti, kodėl jis bus kalbinamas, pelnyti jo pasitikėjimą bei sukurti saugią erdvę dalijimuisi savo patirtimi. Tikėtina, jog vaikas duos tikslesnius parodymus ir patirs mažesnę psichologinę traumą, jeigu apklausos aplinka bus jauki, saugi, o apklausoje dalyvaus kuo mažiau nepažįstamų asmenų“, – pataria specialistė.

Vaiko teisių apsaugos sistemos centralizacija pradėta siekant sukurti nepertraukiamai veikiančią vaiko teisių apsaugos sistemą, kuri užtikrintų vienodos praktikos, apsaugant ir ginant vaiko teises ir teisėtus interesus, formavimąsi ir taikymą valstybėje, savalaikį reagavimą į vaiko teisių pažeidimus ir operatyvų sprendimų priėmimą.

Vaiko teisių apsaugos specialisto profesiją išbandęs septintokas: ,,Vaiko teisių gynėjo profesija - tai gerumo profesija“

Akmenės rajone jau penkioliktus metus mokiniams rengiama valstybės tarnautojo asistento diena – paaugliai visą dieną stebi ir bando daryti tai, ką ir valstybės tarnautojai: dirba su dokumentais, bendrauja su žmonėmis. Vaiko teisių gynėjo asistentais panoro būti du paaugliai. Gimnaziją baigianti Agnė ir septintokas Tadas.

Šiaulių apskrities vaiko teisių apsaugos skyriuje (VTAS) Akmenės rajone vaiko teisių apsaugos vyr. specialistų asistentai darbą pradėjo nuo klausimų - kaip vaiko teisių gynėjas nusprendžia, kad reikia iš šeimos paimti vaikus, kokias grėsmes patiria vaikai, kaip vertinami grėsmės lygiai.  Susidomėjusiems vaiko teisių gynėjo profesija papasakota, kad ne visi vaikai gyvena saugioje aplinkoje, kad būna, jog vaikams kyla pavojus, kai tėvai neblaivūs, kai smurtauja vienas prieš kitą ir prieš vaikus.

,,Mūsų darbe mums svarbiausia yra vaiko interesai, jo gerovė“,  – reziumavo Šiaulių apskrities VTAS patarėja Akmenės rajone Rūta Ambražūnė.

Po trumpo vaiko teisių gynėjo profesijos pristatymo ir vaikų kambario apžiūros vaiko teisių gynėjų asistentams surengta išvyka į Akmenės rajono paramos šeimai centro bendruomeninius šeimos namus. Čia gyvena dvi šeimynos, 19 vaikų, kurie ilgesnį ar trumpesnį laiką negali gyventi su tėvais. Su globojamais vaikais jaunieji asistentai nesusitiko ir nebendravo, bet pakviesti į čia pat veikiantį relaksacijos kambarį, kur vyksta užsiėmimai su psichologais, kai vaikams reikia išmokti valdyti pyktį ar tiesiog išgyventi susikaupusias emocijas.

Pusdienį vaiko teisių  apsaugos specialistu pabuvęs septintokas Tadas sako, kai teks mąstyti apie profesijos pasirikimą, gal būt pasirinks ginti vaikų teises: ,,Vaiko teisių gynėjo profesija, tai gerumo profesija“, – pabrėžė Tadas.

,,Tai profesija, kai reikia mokėti bendrauti su suaugusiais ir su vaikais bet kokioje situacijoje“, – sakė gimnazistė Agnė.

Už įdomias mintis ir susidomėjimą vaiko teisių gynėjo profesija VTAS jaunieji asistentai apdovanoti Tarnybos dovanomis.

Daugiau nei pusšimtis Akmenės rajono mokinių visą dieną stebėjo ir Akmenės rajono savivaldybės tarnautojų bei politikų darbą, skyriuose stebėjo, kaip dirba specialistai, domėjosi, kaip ruošiami dokumentai, net surengė tarybos posėdį ir tai buvo pradžiamokslis ir į politiko karjerą.

Ankstesnis 1 2 3 ... 83 Sekantis
X